Šilko gamyba

Šilkas – natūralus tamprus pluoštas, gaunamas iš įvairių rūšių šilkverpių kokonų gijų. Šilką gamina daugumos rūšių vabzdžių lervos, tačiau jų šilkas nenaudojamas komercijai. Tiesa, voragyvių gaminamas šilkas pritaikomas ginklų optikos, teleskopų gamyboje, bet tai išskirtiniai atvejai.

Jau nuo seno žmonės naudojosi šilkverpių vikšrų gebėjimu gaminti šilkinius siūlus. Pramoninė šilko gamyba – šilkverpių auginimas – vadinama serikultivavimu (lotyniškai sericum reiškia šilko kultivavimą). Šilko pramonėje naudojamas Bombyx mori šilkverpių bei kitų tos pačios genties šilkverpių vikšrų gaminamas šilkas. Bombyx mori – daugiausia Kinijoje paplitę drugiai, kurių vikšrai maitinasi šilkmedžių lapais. [Šilkverpiai yra drugiai, bet šnekamojoje kalboje dažnai taip vadinami šilko gijas gaminantys jų vikšrai.]

Kiaušinėlių auginimas. Šilkverpių poravimasis trunka 6–8 valandas. Po kelių dienų patelė padeda 300–400 kiaušinėlių, o pati žūsta. Kiekvienas kiaušinėlis yra ovalus, paplokščias, 1–1,5 mm ilgio. Kiaušiniai kruopščiai rūšiuojami. Po 10 dienų pagreitintos inkubacijos iš atrinktų kiaušinėlių išsirita apie 0,6 cm ilgio vikšrai.

Šėrimas. Vikšrai sudedami ant marlės ir gausiai maitinami šilkmedžių lapais. Retkarčiais jie gauna apelsinų ar salotų lapų. Tačiau tik grynu šilkmedžiu maitinami vikšrai gamina patį kokybiškiausią šilką. Per tą laiką vikšrai išsineria keturis kartus. Po 4–6 savaičių vikšras pasiekia maksimalų dydį – apie 7,5 cm. Tuomet jis nustoja maitintis, keičia spalvą ir yra pasiruošęs verpti kokoną.

Verpimas. Šiame etape vikšrai yra atskiriami ir patalpinami atskiruose mediniuose aptvarėliuose. Vikšras per dvi verpimo liaukas išskiria ore greitai stingstančius baltyminius siūlus, kurie surišami kitų liaukų išskiriamu baltymu – sericinu. Keturias dienas vikšras charakteringais galvos judesiais suka siūlus į kokoną. Užbaigtą kokoną sudaro vientisas iki 3000 m ilgio siūlas. Kokonas yra ištempto ovalo formos, vietinių Kinijos veislių – geltonas, japoniškų veislių – žalsvas, kitų veislių – baltas. Gamtoje iš kokono po 12–16 dienų išsiristų drugys. Tačiau tuomet jis sugadintų vientisą šilko giją. Todėl dauguma vikšrų (dalis paliekama dauginimuisi) naikinami karštu vandeniu arba karštu oru.

Gijų vyniojimas. Kokonas apdorojamas karštu oru, garais arba verdančiu vandeniu. Karštyje susilpnėja sericino rišamasis poveikis. Tuomet atsargiai iš 4–8 kokonų vyniojamas šilko siūlas. Šilko žaliavoje dar yra gana daug sericino; jo išlieka ir šilko audinyje. Bet išskalbus audinį su muilu karštame vandenyje, sericinas suyra ir audinys tampa minkštas, žvilgantis ir 30 proc. lengvesnis. Pusei kilogramo šilko pagaminti reikia apie 2500 kokonų.

Šilko rūšys. Specialiai šilko gamybai šilkverpių vikšrai auginami Kinijoje, Japonijoje, Indijoje ir Pietų Europoje. Kryžminant gaunami skirtingų spalvų siūlai (auksinės spalvos ar kitų atspalvių). Iš šilko žaliavos sukami siūlai, kurie tinkami audimui ir mezgimui. Priklausomai nuo sukimo, gaunamos keturių pagrindinių tipų šilko gijos (krepas, suktas ataudų šilkas, viengubo sukimo šilkas ir organza), iš kurių vėliau galima išausti ar numegzti įvairių rūšių šilko audinius.

Antklodžių gamyba. Antklodžių ir pagalvių gamybai tradiciškai naudojamas dviejų rūšių šilko pluoštas: šilkmedžių (Mulberry) ir laukinis (Tussah). Laukinių šilkverpių vikšrai minta įvairių medžių lapais, todėl jų suverptų kokonų gijos yra nevienalytės, trumpesnės bei storesnės, jose daugiau priemaišų nei tik šilkmedžių lapais mintančių vikšrų suverptas šilkas.
Antklodžių ir pagalvių užpildams paprastai naudojami kokonai, kurių viduje yra dvi lervos. Jos abi vienu metu pradeda verpti kokoną, todėl pastarieji gaunasi didesni, o šilko gijos juose persipynusios. Tokie kokonai netinkami siūlų vyniojimui, bet jie geriausiai tinka antklodžių bei pagalvių užpildų gamybai.
Rankomis išrūšiuoti kokonai mirkomi karštame vandenyje. Iš tokių suminkštėjusių kokonų išimamos lervos. Gauta šilko žaliava kruopščiai išskalaujama ir užtempiama ant specialaus rėmo. Tokiu būdu ant vieno rėmo ištempiama 7-10 kokonų, kol gaunamas šilko ruošinys. Šilko ruošiniai išdžiovinami ir paruošiami antram gamybos etapui – tempimui ir sluoksniavimui.

Kokybiški antklodžių ir pagalvių užpildai gaminami rankomis. Paprastai keturios moterys suima išdžiovintą šilko žaliavą už kampų ir ištempia iki norimos antklodės dydžio. Taip klojamas sluoksnis ant sluoksnio, kad tvirtų kaip plienas ir lengvų kaip pūkas šilko gijų tinklas tolygiai suformuotų reikiamo storio sniego baltumo antklodę.

Kilogramą sveriančiai antklodei pagaminti reikia apie 200 plonyčių sluoksnių. Sluoksniuotas tinklas sukuria oro tarpus, kurie išlaiko šilumą, užtikrina pilnavertę oro apykaitą, kurioje neužsilaiko drėgmė bei išsaugomos antiseptinės bei antialerginės sąlygos. Toks užpildas dėvint „nesukris į gumulus“, todėl antklodės impilas keliose vietose tik prikabinamas prie šilko užpildo. Šis būdas turi ir kitų privalumų: antklodėje nesusidarys taip vadinamos „šilumos skylės“ siūlių vietose.

Antklodės paprastai dygsniuojamos, kuomet užpildas yra ištemptas specialia mašina. Mašina drasko šilką, ištempia jį netolygiai, todėl tokių antklodžių kaina rinkoje mažesnė.
Mulberry šilko užpildo siūlas vientisesnis ir plonesnis nei tussah šilko. Mulberry šilko užpildai yra puresni, lengvesni ir geriau išlaiko šilumą nei tokio pat storio tussah šilko užpildai. Todėl antklodės ir pagalvės su rankomis ištemptu mulberry šilko užpildu yra ypatingai vertinamos.